2013 m. kovo 7 d., ketvirtadienis

Juoda dėmė.

 Sveiki visi karts nuo karto apsilankantys mano atsinaujinusiame bloge!

Šįvakar mąsčiau apie ką galėčiau parašyti savo bloge. Gavau daug pasiūlymų, bet aktualiausia tema buvo patyčios ir tolerancija. Todėl būtent apie tai ir parašysiu savo nuomonę šitame įraše. 


Pasiimk peilį ir įsipjauk juo į ranką. Nedaug, bet įsipjauk. Skauda, ar ne? Įsipjauk dar kartą. Ir dar kartą. Susipjaustyk kol nebebus jėgų šypsotis. Skaudės visą kūną. Skaudės nuo kiekvieno prisilietimo prie tavo rankų. Tu pradėsi visų vengti, ir rėksi, kad jie nesiliestų. Nes tau skauda. Nežmoniškai stipriai skauda, juk tavo rankos supjaustytos.. Tai - fizinis skausmas.

Dvasinis skausmas lygiai toks pats. Kiekvienas blogas žodis lyg pjūvis peiliu per tavo jausmus. Pirmas galbūt neatrodo labai skaudus, ir, rodos, tikrai pakenčiamas. Bet vėliau.. pjūvių daugėja, ir tai pradeda tave žlugdyti, tau pradeda skaudėti. Nebenori matyti žmonių, juk jie pjausto tave, juk jie tave skaudina ir varo tave į neviltį.. Nebepajėgi apsiginti, nes supjaustyti jausmai graužia tave iš vidaus.

Pjūviai virsta žaizdomis, kurios gyja ilgai.. Joms užgijus lieka randai. Randai parodo kiek žmogus yra ištvėręs.. jie parodo, koks žmogus stiprus visą tai iškentęs. Bet juk rankos žymiai gražesnės be randų, o gyventi su nesupjaustytais jausmas yra visai kas kita..

Viena panelė sutiko pasidalinti savo išgyvenimais mano bloge.
"Kasryt, einant į mokyklą, nežinau ko galiu tikėtis, kas manęs laukia už kampo.. Per pamokas nesusikaupiu, nes girdžiu už nugaros klasiokes, kurios kreipiasi "Ei, Jolanta, žinojai, kad tu stora? Ne? Bet dabar žinosi". Patyčias mokykloje patiriu kasdien, kiekvieną mielą dieną. Dažnai visi sako "Nusižudyk, tau neverta gyventi, tu niekam nepatinki, tu niekam nereikalinga, tu visada nusišneki, tu silpnaprotė, tau neverta gyventi.." - J.N.

Ar susimąstėt kokie supjaustyti jos jausmai? Ar įsivaizduojat, kaip skauda jai. Aš įsivaizduoju..
O iš tikrųjų kiek daug kalbamą apie patyčias, kaip su jomis kovojama. Įvairios akcijos, visokios "savaitės be patyčių" ir panašiai. Manau, tai nė kiek nepadeda.

Norėčiau ateityje sukurti jaunimo grupelę, kurioje žmonės galėtų ateiti išsikalbėti. Tai nebūtų jaunimo linija, nes telefonas negali tavęs apkabinti. Tai būtų jauki erdvė, kur visada sulauktum apkabinimo, galėtum išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais su tokiais pačiais žmonėmis. Galėtum juoktis ir džiaugtis.. Tai viena iš mano svajonių!

Susimąstykit dabar, ar norite būti pjaustomi? ar gerai jaučiatės, kai pjaustote kitus? negi žmonės tikrai tokie beširdžiai? Apkabinkim silpnesnį, ir galbūt mus apkabins tada, kai labiausiai to reikės.. Peace.