2013 m. birželio 27 d., ketvirtadienis

Gyvenimas tik vienas duotas

Diena iš dienos skundžiamės. Skundžiamės nelaiminga meile, blogu gyvenimu. Vienam mažai pinigų, kitam mažai laisvės, trečias aplamai išrėžia, kad nekenčia gyvenimo.

Sutinku, būna sunkių akimirkų, būna nuopolių, būna nelaimių. Ir taip, mums kiekvienam kažko trūksta. Niekada nebus gana. Paklauskite betkokio žmogaus sutikto gatvėj ar jis kažko nori. Neatsiras nei vienas žmogus, kuris pasakys "Man nieko nereikia, aš turiu viską, kad būčiau laimingas". Visi norės vieno ar kito, mašinos ar namo ant jūros kranto, meilės ar pinigų..

O ar susimąstot, kad turėtume būti laimingi vien dėl to, jog galime matyti? girdėdi? jausti.. Kad galime kas rytą prabudus išvyst saulę, bėgioti, žaisti, mylėti. Retas žmogus, kuris niekuo nesiskundžia. Iki pilnos laimės vistiek kažko trūksta. O jūs paklauskite pas žmogų, sergantį vėžiu, ko jam trūksta iki tos tikrosios laimės? Net neabejoju, kad jis trokš tik to, kad nesirgtų. Ir kodėl mes pradedam vertinti gyvenimą tik tada?..

Ir žinot, mes kasdien skundžiamės. O žmonės, kurie žino, kad jų dienos suskaičiuotos atsikelia ir padėkoja Dievui už tai, jog gali gyvent. Ir jie nesiskundžia, jie džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. O mes, dauguma tikrai sveiki ir jauni žmonės, puolam į depresijas, verkiam, skundžiamės, pykstamės su tėvais, nevertinam žodžių, tyčiojamės, šaipomės..

Gyvenimas tik vienas duotas, niekada negali žinot ar rytojus tau tikrai išauš.
Niekada negali žinot, ar rytojus išauš tavo artimam žmogui..