2012 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Neverta vaidinti tobulos - užtenka pamilti save

Graži moteris ne ta, kuri kasdien prie veidrodžio praleidžia pora valandų, o ta, kuri atsikėlusi, perbraukusi plaukus šepečiu išeina į gatvę - ji tiesiog pasitiki savimi.

Besišnekučiuojant su drauge mieste, pro šalį praėjo išskirtinė pora. Vaikinas aukštas, įdegęs, stilingas ir gražios formos. Mergina - priešingai. Visiškai paprasta, nesidažiusi, o ir aptemtas sijonas išryškino jos toli gražu ne liekną figūrą. Kiti pasakytų:
-Su tokia išvaizda jos niekas nemylės.
O štai priešingai, ją apsikabinęs eina paydėtino grožio vaikinas.

Draugė paklausė manęs:
-Kodėl taip dažnai paprastos, neitin gražios ar kažkuom išsiskiriančios panelės draugauja su svajonių  vaikinais? Ką jos tokio turi?

Neverta vaidinti tobulos - užtenka pamilti save, nes
kol nemylėsi savęs pati, tavęs nemylės niekas.

 




2012 m. rugsėjo 22 d., šeštadienis

Pasaulis iš tavo vardo raidžių

Ne veltui sakoma, kad kartais žodžiai daug skaudesni už smūgius. O juk taip dažnai pakanka tik vieno žodžio, kad tavo gyvenimas sudužtų į mažytes šukes, kurios išsibarstų ant medinių kambario grindų. 

Žodžiai tokie stiprūs, kad sugeba nesugrįžtamai sudaužyti jausmus, svajones ir netgi gyvenimus. O tu neviltingai sėdėsi ir tiesiog žiūrėsi į grindis pilnas šukių.. Nieko nebepakeisi.
Ir šukių jau nebesuklijuosi.. Jos tokios mažytės, kad net vėjas pro kambario langą sugeba pakelti jas į orą.  

Ir kai vėjas išdžiovins ašaras nuo tavo veido..

Susimąstyk, ar tavo žodžiai negriauna gyvenimo žmogaus, prabundančio pasaulyje, sudėtame iš tavo vardo raidžių. 

 

2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Nutilk.

Nutilk, girdi? Tai ruduo.

 
Ir kai lauke šalta, girdžiu, kaip į langą beldžiasi tyla. Matau į vidų bandančius patekti saulės spindulius. Deja, jų vis mažiau ir mažiau. Vakarėja. Ir jausmas toks, kad gatvėje žmonės pikti.. draugai liūdni, o net ir žaislas ant mano lovos neatrodo laimingas.  Jausmas toks, kad netgi dainos rauda man į veidą. 

Aš iš paskutiniųjų užsimerkiu ir bandau nepasiduodi. Užsimerkt prieš blogį, prieš nesutarimus, prieš rudenines depresijas ir liūdnas mintis.
Ir aš nedrįstu prieiti prie lango, bijau, kad paskutinis spindulėlis nuriedėjęs dangumi, nusineš paskutinius šviesos kristalėlius, kurie žibėjo mano akyse.


Nutilk. Tiesiog būk spinduliu, kuris įžiebs šviesą kito akyse.


2012 m. rugsėjo 10 d., pirmadienis

Gyvenk, kol įkvėpt gali

Būna tyliai sukandusi dantis verkiu, kad niekas negirdėtų, nusivalau ašaras ir sakau sau:  
Gyvenk, kol dar ikvėpt gali. Gyvenk.

Tikėk rytojumi. Nusipiešk saulę ir lietų, kad vaivorykštė basomis ateitų. Paleisk balandžius į dangų, kad sniegą sukurtų. Su adata žemę pradurk, kad gėlės išaugt galėtų. Nusipiešk dangų, kad vakare žvaigždes stebėt galėtum. Nusipiešk jausmus, kad meilę pajustum.

Nusipiešk rytojų, kad ir vėl įkvėpt galėtum.