2012 m. rugpjūčio 22 d., trečiadienis

Gyvenu skausmu.

Sušlapusiais nuo ašarų pirštais praveriu duris.
Duris į ten, iš kur niekas negrįžta. Stengiuos tai daryti taip, kad niekas nepastebėtų, nepamatytų ir neišgirstų..
Tiesiog noriu atsikratyti visų problemų, minčių bei pati savęs.
Noriu atsikratyti blogų minčių, blogų sprendimų, nevykusių draugysčių ir svajonių.. kurios niekada neišsipildys.
   
Būtent čia aš per daug kartų klydau. Blogai pasijaust priverčiau per daug žmonių.. Atviros žaizdos nusėjo mano pačios kūną ir mintis. Todėl ir nusprendžiau atidaryti tas šaltas lyg ledas duris. Noriu, kad niekas  apie tai nesužinotų.
Aš tikiu, kad jei dabar išeisiu pro tas duris niekas manęs nepasiges. Ir netgi vėjas nepūs, kad jas užvertų..

Tačiau susimąstau, negi viską ką padariau neturėjo reikšmės? Negi tiek skausmo iškenčiau be reikalo? Ir tik todėl, kad vėliau atverčiau tas duris ir tiesiog išeičiau?
Susimąstau, kad mano gyvenime buvo ir gerų akimirkų, mylinčių draugų, nuoširdžių apkabinimų, tikrų šypsenų ir širdį pasiekiančių žodžių..

Aš stipriai trenkiu durimis jas uždarydama ir vėl atsisuku į savąjį, mažą pasaulį..


2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Kodel taip liudnai i bloga rasai? :(

Brigita rašė...

Taip išėjo.